10 11
12

Kičo gamintojas: humoristas ar filistinas?

Naujeina

Kičas – šiomis dienomis itin ginčytina sąvoka, vieniems sukelianti šypsenas, kitiems – karštą norą ginti savas estetines pozicijas. Nors šiandien kiču vis dar laikomas „nemeniškas, pretenzingas, neskoningas, pigus, imituojantis prabangą“ kūrinys, tačiau postmodernistinėje visuomenėje apstu ir aiškinimų, kad kičo nėra, kad viskas, kas kuriama, gali būti laikoma Menu. Tikriausiai populiariausias posakis vis dar lieka „dėl skonio nesiginčijama“. O ginčytis norisi...

Gero humoro jausmo apraiška laikomas dvidešimt penktojo gimtadienio prisiminimas - „draugelių“ įteikta krištolinė vaza su dedikacija vestuvių proga arba Drezdeno porceliano imitacija, kiekvienąkart į ją pažvelgus sukelianti šypseną. Tai liečia tokius daiktus, kurie turi sentimentalią vertę ir nekelia pretenzijų tapti meno kūriniais. Šie daiktai netampa miestui ar visuomenei primetama „pavyzdinės gyvensenos“ dalimi, turto ar socialinės padėties išraiška.

Nors šiandiena sąvoka kičas vartojama dažnai ir šia tema diskutuojama gana plačiai, televizijos laidos ar straipsniai spaudoje įvairiai interpretuoja šį terminą, tačiau dažniausiai jis vartojamas vaizduojamosios ar taikomosios dailės „neskoningumui“ apibrėžti. Rečiau kalbama apie kičą architektūroje. Nors tokie statiniai itin pastebimi, tačiau dažniausiai lieka privačių pokalbių objektu, pašiepiami miesto gyventojų ar svečių. Be abejo, pakanka ir tokių stebėtojų, kuriems didelių tūrių namai, puošti arkomis, kolonomis ar bokštais, kelia ir susižavėjimą ar pavydą „turtingųjų“ sluoksnio finansiniams ištekliams bei užmojams.

Reikia pastebėti, kad kiekviena individuali skonio (ar jo nebuvimo) apraiška architektūroje daro stiprią įtaką visos miesto urbanistinės aplinkos formavimuisi, daugelio žmonių gyvenamajai aplinkai. Be abejo, aptariant architektūrinio kičo pavyzdžius, negalima teigti, kad jie buvo ar yra visuotinis tautos reiškinys. Kažkada siautęs susižavėjimas įsivaizduojama pilių ar vilų architektūra buvo trumpalaikis ir netapo ilgalaikiu pavyzdžiu, nepateisino net įsivaizduojamų funkcinių reikmių, jau nekalbant apie tai, kad nebuvo galvojama apie erdvės ar energijos taupymą.

Pirmiausiai norėtųsi svarstyti, kada gimsta architektūrinis kičas, kokios priežastys skatina jo atsiradimą? Norėtųsi tikėti, kad tai nėra sąmoningas pasirinkimas šokiruoti ar noras paneigti vyraujančias estetines nuostatas architektūroje. Galima įtarti, kad architektūrinis kičas Lietuvoje atsiranda iš pernelyg ilgai svajotos prabangos ir, turint galimybes, noro priartinti savąjį gyvenimą prie įsivaizduojamo idealo, kai gyvenamąjį namą bandoma paversti svajonių pilimi. Dažniausiai pasitaikanti kičo išraiška architektūroje – ambicijos savo gyvenime turėti nors keletą įsivaizduojamai reprezentatyvių pseudoistorinių elementų savoje gyvenamoje aplinkoje. Su įsivaizduojamai antikinėmis kolonomis, smailiomis ar apvaliomis arkomis, bokštais, kurie primena tai smailius gotikos, tai monumentalius romanikos statinius. Paprastai pseudoistorinio stiliaus kūrimas ir pasibaigia ties tūriu, forma, kartais – dekoru. Medžiagos pasirenkamos šiuolaikinės: arkinius plastikinius langus dengia metalinės žaliuzės, stogus - naujos kartos dangos. Atrodytų, besistatant tokius namus užtenka tik įsivaizduojamų rūmų imitacijos, kaip tam tikro socialinio sluoksnio simbolio.

Griūnant Sovietų Sąjungai, kooperatyvų ir Gorbačiovo perestroikos laikais ir Lietuvai 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, pakitęs socialinis bei kultūrinis gyvenimas, saldus Laisvės pojūtis, staiga pasikeitusi ekonominė situacija, verslo bei privačios nuosavybės teikiamos galimybės ženkliai pakeitė Lietuvos miestų bei priemiesčių formavimąsi. Staiga atsiradus teisinėms bei finansinėms galimybėms miestuose iškilo nauji privačių gyvenamųjų namų kvartalai, priemiesčiai tapo naujais miestų rajonais, naujoji architektūra brovėsi į sovietmečio palikimą – kolektyvinių sodų teritorijas. Senieji mediniai, mūriniai gyvenamieji namai, blokiniai „alytnamiai“ ar net autentiški senos statybos pavyzdžiai pranyko užgožti masyvių, aukštų naujosios architektūros statinių.

Besikuriančius Lietuvos miestus kažkada formavo išsilavinęs ir finansiškai pajėgus elitas, asmenys, kurie turėjo ne tik galimybes, bet ir pakankamai žinių apie meną, istorinius stilius, estetikos principus. Tačiau šaliai neturint savos miestų architektūros tradicijos, statybos idėjų ieškota senojoje valstiečių gyvenimo architektūroje ar jos dekoro detalėse.

Dar nuo 1918, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė, nors ir persisėmus visai suprantamu noru kurti savąjį etninį stilių, buvo bandoma atsiriboti nuo svetimšalių įtakos. Tačiau tuometiniai lietuviškumo skatintojai nežinojo, kas konkrečiai yra lietuviška architektūra ir kaip etninius medinio dekoro motyvus bei tradicinę kaimo trobą pritaikyti miestų formavime.

Situacija kartojosi Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę 1990 metais. Jau keletą metų iki šio laiko buvo atsiradusi galimybė mieste įsigyti žemės sklypą bei statyti jame nuosavą gyvenamąjį namą. Tačiau tuo metu nacionalinis aspektas statant naują gyvenamąjį namą, kuriant naujus kvartalus ar rajonus nebevaidino beveik jokio vaidmens. Išsivadavus iš sovietinių socialinės lygybės, vienodumo principų, buvo siekiama savąjį gyvenamąjį būstą priartinti prie iki tol nematyto ir gerai nepažinto Vakarų pasaulio modelio. Niekam nebesinorėjo ieškoti lietuviškų tautinių motyvų ar atidžiau studijuoti Vakarų gyvenamosios aplinkos formavimo patirtį. Menkas išmanymas bei perdėtas noras tapti matomu ir išskirtiniu, paskatino architektūrinio kičo paplitimą Lietuvos urbanistinėse erdvėse. Naujoji privati nuosavybė, namai, neretai siekiantys penkis ar net daugiau aukštų, buvo įsprausti į miestuose suformuotus sklypus, kurių dydis dažnai nesiekė dešimties arų. Dažnai visą sklypo plotą užėmė vien didžiulis gyvenamasis namas, garažas taip pat dideliems automobiliams. Neretai vietoj tokį pastatą galinčio supti žaliuojančio sodo, kaip agrarinės tautos palikimo simbolį randame nemenko tūrio stiklinį šiltnamį, daržovių lysves ar net po kiemą besikapstančių vištų.

Architektūrinis kičas Lietuvoje siejasi ne tik su ekonominiais, socialiniais veiksniais, nenusistovėjusiomis estetinėmis nuostatomis, bet tikriausiai ir aklu architektų pataikavimu užsakovų skoniui bei „viską išmanančių“ statybininkų patarimais. Prisideda ir neaiški už miestų formavimą bei vaizdą atsakingų institucijų pozicija. Juk į nedidelius žemės sklypus sugrūsti gigantiškų gabaritų namai kartais sudaro ištisus miestų ar priemiesčių kvartalus.

Imant pavyzdžiu Klaipėdos krašto regioninę architektūrą, išsivysčiusią pagal vokiškas tradicijas ir Lietuvos mastu turinčią itin savitą veidą, vos tik pasikeitus socialinei ir ekonominei situacijai ženkliai pakito – nors ir galima aptikti vokiškojo fachverko pėdsakus, tačiau tokie elementai įjungti į visiškai nebūdingą architektūrą.

Didelio tūrio gyvenamasis namas, kurio centrinė fasado dalis stilizuoto barokinio lango pavidalo, neapsieina ir be užuominos į bokštą – jį primena erkeris, puoštas smaile. Pastato fasadas suskaidytas kvadratais bei trikampiais, sukuriant fachverkinio namo įspūdį. Vienas būdingiausiu architektūrinio kičo elementų – bokštai. Jie statomi įvairių formų, neretai puošiami keisčiausiais dekoro elementais.

Šie pavyzdžiai, fotografuoti vienoje uostamiesčio gatvių, sukuria pakankamai eklektišką miesto vaizdą ir kelia nemažai minčių apie socialinį aspektą. Bokštas – privaloma pilies dalis. Pilis – turto, valdžios, statuso simbolis. Pakeitus savo gyvenamąją aplinką iš komunalinio keleto kambarių buto ar „dviejų galų“ lietuviškos kaimo trobos į naujakurių kvartalą, kur kaimynas būtinai statė didesnį, prašmatnesnį, brangesnį namą nei kaimynas anapus tvoros, lengva nuklysti į kičo kraštutinumus. Ilgą laiką prabuvus baudžiauninku kiekvienam norėjosi tapti pilies valdovu. Galbūt tokį norą sukėlė ne tik ilgą laiką idealizuotas Vakarų pasaulio architektūrinis palikimas, bet ir miglotas įsivaizdavimas apie kadaise didingas Lietuvos valdovų pilis.

Noras pasipuikuoti savomis ekonominėmis galiomis nustelbė racionalius sprendimus, nesusimąstant net apie tai, kiek ateityje kainuos tokio namo eksploatacija. Daugeliui tuometinių naujakurių atrodė, kad staiga išaugusios pajamos bei pigus kuras namui apšildyti leis patogiai bei šiltai gyventi ilgus metus. Tačiau laikui bėgant stūksojo vis daugiau tokių nebaigtų, negyvenamų pastatų, kai kurie jų vėlesnių savininkų buvo perstatyti, tačiau yra likę ir tokių monstrų, kurie negyvenami tebestovi iki šiol.

Tokie pastatai aplinkos nepuošia, o ir norinčių įsigyti nenaudojamą gyvenamąjį namą neatsiranda. Šiandien besidairantis sklypo individualaus namo statybai vargiai ar norės imtis perstatinėti pastatą, kuris atgyvenęs tiek estetiniu, tiek ekonominiu požiūriu, apsuptas kitų panašių „pilaičių“. Šiandien ieškoma ekonomiškų, racionalių, funkcionalių architektūrinių sprendimų, žmonės domisi aplinka, kurioje ruošiasi gyventi – niekas nebenori per savo langą matyti tik kaimyno namo sieną.

Architektūrinis kičas aktyviausiai formavosi ekonominės bei socialinės krizės laikotarpiu, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kai ištroškusi permainų visuomenė neturėjo susiformavusios estetikos principų. Vėliau, kintant pasaulėžiūrai ir formuojantis naujai kartai, kito ir požiūris į architektūrą, gyvenamąją aplinką. Visuomenė nustojo idealizuoti įsivaizduojamą vakarietišką kultūrinį palikimą, pseudoromantines apraiškas keičia racionalūs sprendimai. Kinta ne tik estetinis supratimas, bet auga ir statybinių medžiagų pasiūla ir įvairovė.

Prasidėjus XXI amžiui naujuose priemiesčiuose formuojasi tendencija statyti namus, kurie nebuvo būdingi nei sovietmečio architektūrai, nei postsovietiniam mentalitetui. Kadangi arčiau miesto centro esančios erdvės jau susiformavusios ir užstatytos gyvenamaisiais namais, miestas plečiasi į šalia esančias kaimo vietoves, kuriose pastebima tendencija atsigręžti į regionaliosios architektūros pavyzdžius, vietos etnografinę stilistiką.

Paprastų, lakoniškų formų architektūra, atitinkanti gyvenamąją aplinką – dažnas vaizdas šiandien naujai besiformuojančiose pajūrio gyvenvietėse. Tokie namai paprastai statomi nedidelėmis grupėmis, formuojant stilistiškai vientisus kvartalus. Namai statomi naudojant kokybiškas, šiuolaikines medžiagas, tačiau laikantis tradicinės architektūrinės tradicijos: stačiakampio plano namai su dvišlaičiais molio čerpėmis dengtais stogais, atkartotos tradicinis koloritas, bei statyboje derintos medžiagos: plytos ir mediena.

Kita atsvara architektūriniam kičui – profesionalios architektūrinės kokybės nauji gyvenamieji kvartalai, kuriami išlaikant komplekso vientisumą, pritaikyti skirtingiems naujakurių poreikiams, kvartalo teritorijoje derinant skirtingų tipų, dydžių ir kainų namus. Tokiame kvartale statomi atskiri ir sublokuoti gyvenamieji namai, kotedžai, mažesni butai. Visi šie statiniai išlaiko stilistinį vientisumą (gyvenamųjų namų kvartalas „Žaliasis slėnis“).

Sakoma, kad „kokia visuomenė, tokia ir architektūra“. Nesant susiformavusio estetinio požiūrio, stiliaus žmonės arba kuria kičą rimtai tikėdami, kad tai gražu ir išskirtina, arba suvokdami kičą kaip tam tikrą gyvenimo stilių, pagrįstą humoru bei provokacija. Ko gero, socialine prasme tiek architektūros, tiek aprangos ar gyvenimo būdo stilius ir toliau apibrėžia visų pirma patį žmogų bei jo elgseną. Stilius gali būti individualus, stilių gali įtakoti autoritetai, formuoti atskiros socialinės grupės ar primesti laikmečio mada. Juk tikriausiai pseudoistorinę pilį su bokštu pasistatęs žmogus net negalvojo, kad atsiras pakankamai tokių, kuriems jo svajonių namas sukels tik pašaipą. Be abejo, kičą visada galima suvokti kaip pokštą, tačiau jis juokingas tada, kai neprimetamas bendram miesto vaizdui, visiems jo gyventojams, o lieka iš tiesų privačioje erdvėje, kurioje „džiugina akį“ būtent tiems, kas jį sau susikūrė.

SIGITA RAMANAUSKIENĖ

 Autorės nuotraukos


Kulturpolis.lt


 Nuotraukų galerija: Sigita Ramanauskienė "Architektūrinis kičas"