LASKAO-ERGOLAIN 2023 m. stipendijos konkurso laureatės architektės Marijos Neringos Filipovaitės darbas

Neuroarchitektūra: naminių gyūnų asistuojamos terapijos centras Klaipėdoje

Vilniaus Gedimino technikos universitetasArchitektūros fakultetasMagistro baigiamasis darbasStudentė: Marija Neringa FilipovaitėProjekto vadovas: prof. Gintaras Čaikauskas

PROJEKTUI AKTUALI TEORINĖ MEDŽIAGA

Pasak neuromokslininko Collin’o Ellard’o, žmogus formuoja aplinką, o aplinka – žmogų. Neuroarchitektūros sritis atskleidžia, kaip fizinė aplinka veikia kognityvinę būseną bei pateikia pagrįstai suformuluotus dizaino sprendinius, darančius įtaką individo savijautai.
Neuroarchitektūros koncepcija egzistuoja jau tūkstančius metų (viena panašių teorijų – Fengshui), tačiau tik neseniai įgijo konkrečios psichologinės teorijos terminą, kadangi ilgą laiką buvo pernelyg sudėtinga įrodyti ir apibrėžti neuroarchitektūros principus. Sparčiai tobulėjant technologijoms ir mokslininkams įgyjant daugiau galimybių atlikti tyrimus, tampa įmanoma pagrįsti konkrečias aplinkos ir savijautos sąsajas. Mokslininkai, žinodami, už ką atsakingos tam tikros smegenų sritys, gali realiu laiku stebėti jų aktyvumą įvairių aplinkybių metu, o tai atveria platesnes galimybes neuromokslinių atradimų pritaikymui architektūroje. Technologinis progresas paskatino profesionalus domėtis ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų savijauta, tad baigiamajame darbe aptariamos ir pastarųjų neuroreakcijos.
Turbūt galima numanyti, kaip savijautą veikia apšvietimas, langai, formos ar net lubų aukštis, o vis daugiau aspektų tampa moksliškai pagrįsti. Remiantis 2007 metais Joan’os Meyers-Levis'ės atliktais tyrimais, atstumas tarp individo ir patalpos aukščiausio taško daro įtaką minčių srautui - žemos lubos tokiose vietose kaip operacinės yra apgalvotas dizaino sprendimas, lemiantis didesnį dėmesio sutelkimą bei susikaupimą. Aukštai įrengtas apšvietimas kuria formalią atmosferą, o aukštos lubos skatina abstraktų minčių procesą. Mažos erdvės padeda susitapatinti, labiau įsijausti į perteikiamą informaciją, o žemai įrengtas apšvietimas kuria intymią atmosferą, palankią asmeniškiems pokalbiams.
Knygos Healing spaces – the science of place and well-being apie tai, kaip vieta ir erdvė gali pagerinti nuotaiką arba sukelti stresą autorė Esther‘a Sternberg‘ė pasakoja apie gamtos reikšmę savijautai. Pasak jos, smegenyse yra tam tikros sritys, atsakingos ne tik už veidų, daiktų ar gyvūnų, bet ir už pageidaujamų gražių vaizdų atpažinimą. Ši smegenų dalis yra praturtinta endorfinais, o pageidaujami vaizdai (angl. preferred scenes) dažniausiai būna būtent gamtos vaizdai. Mokslininkė teigia, kad daugelis žmonių įsivaizduoja rojų (angl. paradise) kaip gydančią erdvę, kupiną ramybės ir malonių emocijų, o įvedus rojų kaip raktinį žodį į internetinės svetainės paieškos laukelį, pateikiama virš 211 milijonų nuotraukų, kuriose dominuoja būtent gamtos vaizdai.
Pacientai, pro langą matantys gamtos vaizdus, sveiksta efektyviau. Be abejo, langai daro didelę įtaką savijautai dėl to, kad natūrali šviesa yra tiesiogiai susijusi su natūraliu miego režimu, tad pastarieji
padeda susiorientuoti, kada yra aktyvumo, o kada - poilsio metas. Visgi svarbu pabrėžti ir vaizdą pro langą, mat ne tik natūrali šviesa teikia naudą, bet ir gamtos vaizdai, kurie tampa vizualiniu poilsio centru akims. Vienas konkretus neuromokslininko Collin‘o Ellard‘o tyrimas, kuriame buvo analizuojamas žmonių atsakas į gamtos vaizdus, sulaukė itin didelio miestų planuotojų ir architektų dėmesio. Mokslininkai teigia, kad net ir palyginti kuklus gamtovaizdis, pavyzdžiui, sėdėjimas ant suoliuko nedideliame miesto parkelyje, gali turėti tokį pat teigiamą poveikį žmogaus savijautai, kaip ir buvimas miško glūdumoje. Dėl šios priežasties būtina projektuoti miestus taip, kad kuo daugiau žmonių galėtų lengvai pasiekti gamtinę aplinką.
Tam tikros formos yra instinktyviai labiau patrauklios - lenktomis formomis pasižymintys pastatai nuo mažens mus veikia pozityviau ir atrodo priimtiniau, nes smegenyse esama daugiau nervinių ląstelių, apdorojančių su lenktomis formomis susijusią informaciją. Formos yra universalus aspektas, kuris labai panašiai veikia skirtingas asmenines ir kultūrines patirtis turinčius žmones. Ko gero, daugelis žmonių, žvelgdami į banguojantį taką ar lenktus objektus, yra patyrę pasąmoningą simpatijos jausmą, kuris yra priešingas jausmui, aplankančiam žvelgiant į labai kampuotą objektą. Tai paaiškinama tuo, kad griežtos formos ir smailūs kampai asocijuojasi su pavojingais, aštriais objektais (dantimis, nagais, ragais), kurie gali kelti grėsmę ir pavojų.
Technologijų pagalba galima stebėti ne tik smegenų impulsų atsaką į aplinką, bet ir itin tiksliai sekti akių judesius. Mokslinio tyrimo metu fiksuojant žmogaus akių judesius buvo išsiaiškinta, kad kartotinis bespalvis dizainas, būdingas brutalizmo stiliui ar pramoninės paskirties statiniams, orientuotiems daugiau į funkcionalumą nei eksterjero išraiškingumą, neigiamai veikia žmonių nuotaiką. Kompleksiški ir šviesūs arba spalvingi dizaino sprendimai sukelia laimės pojūtį, tad ne veltui šiuolaikiniuose neuroarchitektūros pavyzdžiuose dažniausiai akcentuojamas formos išraiškingumas. Pastatų ir miestų projektavimo metu kovojant su banalumu (t.y. siekiant sukurti išskirtinį, įkvepiantį objektą ar formuojant harmoningą ryšį su gamtiniu karkasu) aplinkiniai jaučiasi labiau atsipalaidavę, laimingi ir įsitraukę į aplinką. Neuromokslininkas Andrew’us Huberman’as aiškina, kad individas retai sutelkia dėmesį į įprastus reiškinius (pvz. pėdų sąlytį su batais), o aplinkos poveikis savijautai vyksta pirmiausiai per suvokimą, tad galima daryti prielaidą, kad, norint išskirtinai paveikti pasąmoninius procesus, reikėtų atitinkamai kurti dėmesį atkreipiančius vaizdus, kurie skatintų suvokti aplinką.
Didejant mokslininkų susidomejimui gyvūnais, vis dažniau tiriami jų neuroimpulsai, paaiškinantys reakcijas į išorinius faktorius, todėl tampa įmanoma kurti ne tik žmogui, bet ir gyvūnui palankesnę architektūrą. Mokslininkai atliko daugybę tyrimų siekdami geriau suvokti ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų savijautą lemiančius veiksnius. Vienas tokių tyrimų susijęs su dirbtiniu apšvietimu. Kadaise žinduoliai suvokė tamsą kaip prieglobstį norint išvengti tokios grėsmės kaip dinozaurai. Mokslininkė Kaitlyn‘a Gaynor‘ė akcentavo žmonių panašumą į minėtuosius milžinus: „dinozaurai, visai kaip ir mes, buvo plačiai paplitę ir bauginančiai aktyvūs dienos metu. Jiems išnykus žinduoliai išdrįso leistis į dienos šviesos tyrinėjimą. Žmonės ne tik aktyvūs dienos metu, bet dar ir naudoja dirbtinį apšvietimą, kuris pakeičia laukinių gyvūnų laiko suvokimą.“ Taigi, žmonės, piktnaudžiaudami šiuolaikinių šviesos diodų (LED) lempomis, kelia dinozauro dydžio grėsmę laukinei gyvūnijai. Biologų komanda ištyrė skirtingų laukinių gyvūnų rūšių reakcijas į LED lempas. Buvo pastebėta, kad mėlyna ir balta spalva jiems daro didžiausią neigiamą įtaką, o gintarinė ir žalia įvardintos kaip kur kas mažiau žalingos. Šie atradimai yra skelbiami pirmajame viešai prieinamame tinklalapyje, kuris skatina dizainerius atsakingai rinktis šviesų atspalvius. Tokios viešai prieinamos medžiagos tikslas padėti suvokti žmogaus intervencijos į gamtą indėlį ir siūlyti kompromisą žmogaus ir gyvūno poreikių tenkinimui.
Kalbant apie tipologijos ypatumus siekiant pritaikyti pastatą ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, svarbu paminėti tai, kad nauja, nepažinta erdvė gyvūnuose iššaukia atsargumą, todėl reikėtų stengtis užtikrinti kuo mažiau streso sukeliantį gyvūno perkėlimą iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, jei tiesaus koridoriaus galas bus aklinas, gyvūnas mieliau apsisuks eiti atgal į labiau pažįstamą erdvę dėl priešaky tykančios nežinomybės. Dėl šios priežasties banguojantis koridorius, ypatingai turintis vizualinius ryšius su lauko erdvėmis, būtų kur kas palankesnis dizaino sprendimas.
Baigiamajame darbe taip pat įvertinami skirtingi aplinkos elementai, skatinantys žmogaus ir augintinio sąveiką bei aptariami pastarosios privalumai. Tiek žmonės, tiek gyvūnai gali turėti teigiamos įtakos vienas kito gyvenime, o kokybiškam laiko leidimui su keturkoju itin svarbu kurti tokią aplinką, kurioje skirtingi individai galėtų puoselėti pasitikėjimą vienas kitu. Moksliškai įrodyta, kad naminiai gyvūnai, kurių gerovė priklauso nuo žmogaus dėmesio ir rūpesčio, ženkliai prisideda prie žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo. Tam, kad patirti minimą abipusę naudą nebūtina patiems turėti augintinį – pakanka kelių minučių teigiamos žmogaus ir gyvūno interakcijos, kad organizme įvyktų cheminės reakcijos. Oksitocino, endorfinų ir dopamino lygis ženkliai padidėja tiek gyvūno, tiek žmogaus organizme. Oksitocinas aktyvina parasimpatinę nervų sistemą, susijusią su augimu ir atkūrimu. Gyvūnams minėtosios cheminės medžiagos mažina jautrumą skausmui, nerimą, kraujospūdį bei išskiriamo kortizolio kiekį ir paspartina naujų žinių įsisavinimą. Žmonėms bendravimas su gyvūnais teikia socialinę naudą, lavina gebėjimus interpretuoti kito individo siunčiamus signalus, mažina nerimą, jautrumą skausmui ir sustiprina pasitikėjimo jausmą. Pavyzdžiui, vaikai, nuo mažens kontaktavę su gyvūnais, išmoksta rūpintis kitais, užmegzti su jais tvirtą ryšį bei atjausti anksčiau nei jų bendraamžiai, mažiau sąveikavę su augintiniais. Vaikų natūralus susidomėjimas gyvūnais lemia ir tai, kad vaikai terapijoje yra labiau linkę išsipasakoti gyvūnui nei žmogui-terapeutui. Be to, statistiškai, žmonės yra labiau linkę atvykti į terapijos seansą, jei žino, kad jame dalyvaus gyvūnas. Sąveika su gyvūnu itin naudinga terapijoje, mat gali padėti laikinai užmiršti fizinius ir emocinius skausmus bei paspartinti psichologinio atsigavimo procesą.
PROJEKTINIAI SPRENDINIAI
Naminių gyvūnų asistuojamos terapijos centras yra aktualus projektas šių laikų žmogui, siekiančiam teigiamų pokyčių kasdieniame gyvenime. Vis dažniau žmonės domisi terapija, o dabar jau yra žinoma, kad ji naudinga bet kokio amžiaus žmonėms. Ilgą laiką buvo manoma, kad žmogaus smegenys nustoja gaminti naujus neuronus sulaukus dvidešimties metų, kol 1998-aisiais metais, neuromokslininkai Fred‘as Gage‘as (Salk Institute for Biological Studies) ir Peter‘is Eriksson‘as (Sahlgrenska University Hospital) atrado ir paskelbė, kad suaugusio žmogaus smegenys taip pat kuria naujas nervines ląsteles. Taigi, dabar jau žinoma, kad vyresniame amžiuje smegenys taip pat geba keistis, tik tam, pasak neuromokslininko A. Huberman‘o gali prireikti daugiau sąmoningos koncentracijos. Mokslininkas šią mintį pagrindžia tuo, kad nuo gimimo iki maždaug 25-erių metų smegenys yra ypač plastiškos (pakanka vos pamatyti neįprastą dalyką tam, kad būtų sukuriamos naujos neuronų jungtys), o vėlesniame amžiuje smegenys siekia kuo daugiau kasdienių procesų automatizuoti tam, kad taupytų energijos resursus. Remiantis šiomis įžvalgomis galima daryti išvadą, kad terapija gali būti veiksminga skirtingo amžiaus žmonėms, jei tik sąmoningai siekiama pokyčių.
Išanalizavus informaciją, susijusią su gyvūnų ir žmonių neuroreakcijomis, buvo siekiama sukurti unikalios formos ir turinio naminių gyvūnų asistuojamos terapijos centrą, vadovaujantis aprašytais neuroarchitektūros principais. Objektas išsiskiria nauja tipologija, kadangi Lietuvoje yra vos kelios gyvūnų
terapiją teikiančios vietos, tačiau analogiško projektui komplekso nėra. Gyvūnų asistuojamos terapijos paskirties idėja pasufleravo tris atskiras sritis, kurios turėtų būti derinamos tarpusavyje: gyvūnų gyvenamoji erdvė, veterinarijos klinika ir gyvūnų asistuojamos terapijos erdvė.
Pagrindinė mintis apjungti gyvūnų ir žmonių pasaulį bei prieglaudos ir terapijos funkcijas lėmė tai, kad objekto tūris turėtų reprezentuoti susijungimo galimybę. T.y., formos turėtų būti ne atskiros ir savarankiškos, bet atspindinčios susijungimą ir asimiliaciją. Taigi, galutinės pastato formos pasirinktos neatsitiktinai ir ne vien remiantis tuo, kad žmonėms pasąmoningai patrauklesnės lenktos formos. Minėtų formų pasirinkimą pagrindė atliktas eksperimentas, kurio metu, ieškant fizinių susijungimo išraiškų, buvo pastebėta, kad atskiri aliejaus vandenyje lašai palaipsniui ėmė jungtis, sudarydami didesnes lenktas formas, o kartais jose ir apgaubdami atskiras sferas. Padaryta išvada, kad kampuotos formos labiau tinka simbolizuoti individualumą ir savarankiškumą dėl briaunų, kurios trukdo susijungti. Na, o organiškos formos labiausiai tinkamos norint atvaizduoti sąjungą ir vieningumą. Pagrindinei planinės struktūros išraiškai pasirinktas apskritimas, kuris, kaip rašė Graikų mokslininkas Proklas (500 m.), yra „<...> pirmoji, paprasčiausia ir tobuliausia forma“.
Projektas kuriamas šiaurinėje Klaipėdos miesto dalyje, greta strateginės miesto magistralės – Šiaurės prospekto, iš kurio planuojamos pagrindinės įeigos. Ateities vizijoje numatoma šią teritoriją papildyti tokiais projektais kaip Holistinis žmogaus tobulėjimo centras, prekybos centras, gyvenamasis daugiabutis ir vienbučių bei daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas su išvystyta gatvių infrastruktūra. Projektuojant terapijos centrą buvo atsižvelgiama į šiuos ir kitus numatomus sprendinius.
Projektu siekiama subalansuoti esamą pelkės ekosistemą ir integruoti pastarąją į viso miesto gamtinio karkaso tinklą. Kadangi sklypas, kuriame planuojamas naujasis objektas, vakarinėje dalyje turėtų ribotis su holistiniu centru, siūlomas darnus šių panašaus tikslo siejamų objektų apjungimas vandens telkiniais. Vanduo ir vizualinis ryšys su gamta – vienas kitą papildo. Vanduo pasižymi ramybe ir tyrumu, tad sklype esanti pelkė visų pirma padeda sukurti tam tikrą atmosferą, kuri skatina minčių aiškumą. Galimybė paprasčiausiai „būti“ ir sąveikauti su aplinka skatina žmonių fizinę ir psichologinę gerovę. Pastato struktūra įrėmina vaizdą, kuris subtiliai nukreiptas į vandens pusę.
Komplekso, nukreipiančio ateities linkme, architektūrinis sprendimas glaudžiai susijęs su neuroarchitektūros tema – objektas organiškai apjungia gamtos, gyvūno ir žmogaus poreikius. Tokiame centre miestiečiai galėtų atrasti harmoniją su aplinka bei puoselėti sąmoningumą. Sferos veikia tarsi skirtingų funkcinių klasterių „rėmai“, lyg kiekviena funkcija turėtų savo „burbulą“.
Siekiant kuo tikslingiau išpildyti objekto viziją būtina suprasti vidaus ir lauko erdvių poreikį konkrečiu atveju. Dėl šios priežasties kreiptąsi į tuos, kurie kasdienybėje daugiausia laiko praleidžia su gyvūnais. Gyvūnų globos organizacijų atstovai bei gyvūnų elgsenos specialistė pasidalino naudingomis patirtimis ir išsakė poreikius, į kuriuos atsižvelgta planuojant patalpų funkcijas. Naminių gyvūnų asistuojamos terapijos centre numatoma veterinarinių paslaugų zona, uždaros ir atviros gyvūnų treniruočių bei socializavimo aikštelės, erdvūs laukai pasivaikščiojimams, daugiafunkcės erdvės, skirtos terapijai gryname ore, vandens telkiniai bei sodai, skirti pažinti augmeniją – visa tai yra būtina norint užtikrinti gerą individo savijautą. Objektas suplanuotas taip, kad kiekvienas funkcinis klasteris turėtų bent po vieną autonominį patekimą iš lauko. Pagrindinis pastato akcentas numatomas ties pagrindiniu įėjimu, kadangi atvykstantieji čia susidaro pirmąjį įspūdį: formuojama erdvi įėjimo zona su vestibiulio-recepcijos erdve. Be recepcijos, daiktų saugyklos, darbuotojų persirengimo ir pagalbinių-inžinerinių patalpų, pirmajame aukšte numatoma kavinė bei renginių erdvė. Taip pat plane galima matyti suplanuotus
savianalizės, multisensorinius kambarius, poilsio bei žaidimų erdves, darbuotojų biurą, bendradarbystės erdvę lankytojams ir individualios terapijos kabinetus.
KONSTRUKCINIAI SPRENDINIAI
Pagrindinės projekto ypatybės reikalauja išskirtinių konstrukcinių sprendinių, kurie tampa neatsiejama pastato estetinės išraiškos dalis. “Burbulus” primenantys kupolai yra atremti ant kolonų tam, kad sukurti erdvų bei peršviečiamą interjerą. Kita svarbi pastato savybė yra aukšti lenkti vitrininiai langai, apjuosiantys objektą visu perimetru – jų tikslas ne tik „įrėminti“ vidaus funkcijų samplaiką, bet ir suteikti pastatui šviesos, permatomumo ir leisti pajusti kuriamą pagrindinio įėjimo ašį su vandens telkiniu per vidinį kiemą. Dar viena reikšminga pastato savybė yra eksploatuojamas stogas – dėl įgimto individo siekio tyrinėti pasaulį ir tuo pačiu noro likti nepastebėtam, toks sprendimas leidžia ne tik grožėtis panoraminiu vaizdu, bet ir pro stiklinius kupolus stebėti pastate vykstančius procesus.
Siekiant akcentuoti pastato formas, o ne medžiagiškumą, interjero ir eksterjero paprastumui atspindėti pasirinkta tadelakt technika. Tai – poliruotas tinkas, gaminamas iš originalaus marokietiško gipso, kuris arabiškai reiškia „trinti“ arba „minkyti“. Jis vis dažniau naudojamas kaip vandeniui atspari alternatyva plytelėms, tuo pačiu pasižymintis išskirtine glotnia išvaizda, skatinančia lytėti. Šis pojūtis pabrėžiamas neuroarchitektūroje, mat galimybė liesti ir pajusti mus supantį pasaulį spartina mokymąsi, socialumą, leidžia save apsaugoti ir geriau pažinti aplinką. Lytėjimo pojūtis suteikia žmonėms galimybę keliauti erdvėje liečiant viską, ką suvokia ir suvokti viską, ką paliečia. Lytėjimo jausmas yra vienas iš ypatingiausių būdų patirti architektūrą. Regėjimas sužadina smalsumą, o prisilietimai jį patenkina. Pavyzdžiui, matydami saulės šviesą ją patiriame tik tada, kai mūsų oda pajunta jos skleidžiamą šilumą. Liesdami šviesą mes tarsi įžengiame į tokį santykį su gamta, kuris priverčia susimąstyti apie egzistenciją. Betonas priklausomai nuo apšvietimo įgauna šiltą arba šaltą atspalvį, atitinkamai prisilietus galima pajusti jo transliuojamą temperatūrą, tokiu būdu paskatinant lytėjimo ir regėjimo procesus.
APIBENDRINIMAS
Baigiamajame magistro darbe nagrinėjant neuroarchitektūros temą atlikta šio termino atsiradimo istorijos bei aplinkos daromos įtakos žmonių ir gyvūnų savijautai analizė. Neuromokslininkų ir kitų sričių specialistų tyrimų išvados pritaikytos projektiniams sprendiniams siekiant sukurti išskirtinį naminių gyvūnų asistuojamos terapijos centrą, kuris įkvėptų dažniau atsižvelgti į mokslinę informaciją kuriant architektūrą tam, kad ji galėtų teigiamai veikti praeivius ir lankytojus. Projektuojant aplinką verta nuolat domėtis naujais moksliniais su aplinkos daroma įtaka pasąmonei susijusiais tyrimais tam, kad sulig nauja pateikiama informacija atitinkamai gerėtų ir formuojamų erdvių kokybė, o kartu ir kiekvieno toje aplinkoje leidžiančio laiką savijauta.